„Dvarų tiltas Gelgaudiškis – Kiduliai“ pradėjo naują kultūrinį gyvenimą

Informacija

Parašyta 2013 Vasario 07, Ketvirtadienis 08:47

Gelgaudiškio kultūros centras parengė projektą „Dvarų tiltas Gelgaudiškis – Kiduliai“ Šakių krašto vietos veiklos grupės įgyvendinamos Šakių krašto vietos plėtros strategijos 2. prioriteto „Bendruomeninės gyvensenos organizavimas ir bendradarbiavimo pagrindų formavimas“ 2.1. priemonei „Bendruomeniškumo ugdymas bei partnerystės ir bendradarbiavimo stiprinimas“. Projekto numeris „LEADER-10-ŠAKIAI-02-003“, jam gauta 31 514 litų ES LEADER programos parama. Projektas sėkmingai finišavo.

Kaip teigė Gelgaudiškio kultūros centro vadovas Edgaras Pilypaitis, projektą „Dvarų tiltas Gelgaudiškis – Kiduliai“ bendruomenė teikė LEADER programai norėdami labiau išplėtoti jau keleri metai Gelgaudiškyje vykstančias tokio pobūdžio veiklas. „Jau eilė metų čia vyksta jaunimo stovyklos, plenerai, kurių metu jaunimas domisi savo krašto medine architektūra, jos vertingosiomis detalėmis, fiksuoja, ieško būdų jas pritaikyti šiandien. Pirmaisiais metais prie kultūros centro iškilo pavėsinė, dar kitais metais – sūpynės su stogeliu, keletas suolelių, trečiaisiais plenero metais – svarstyklinės sūpynės, tiltelis, parko takeliai“,- vardino iki tol nuveiktus darbus E.Pilypaitis.

Tačiau šiai veiklai nedidelio skverelio šalia kultūros centro pastato nebeužteko, tad gelgaudiškiečiai pradėjo „koją kelti“ į Gelgaudiškio dvaro parką, pažintinį taką, kur atnaujino dar 2000-aisiais pastatytus įvairius statinius. Praėjusių metų žymiausias bendruomenės veiklos rezultatas – įrengti informaciniai stendai pažintiniame take, kurie leis turistams parke klajoti ir apie jį sužinoti viską be gido.

Projektui „Dvarų tiltas Gelgaudiškis – Kiduliai“ finansavimą bendruomenė gavo per Šakių krašto vietos veiklos grupę, 20 proc. projekto vertės finansavo Šakių rajono savivaldybė. Projekto įgyvendinimo metu surengtas dviejų savaičių trukmės jaunimo pleneras Gelgaudiškyje ir Kiduliuose, tvarkyti Gelgaudiškio ir Kidulių dvarų parkai, pastatyti informaciniai stendai, suoleliai, įrengti gėlynai, surengta gerosios patirties išvyka į pavyzdingai tvarkomas Lietuvos dvarų sodybas ir parkus, išleista keletas informacinio leidinio „Gelgaudukas“ numerių, suorganizuoti du klasikinės muzikos koncertai. Buvo renkamos ir džiovinamos vaistažolės, siuvami lininiai krepšeliai joms pakuoti.

Stovyklos metu jaunimas mokėsi turiningai bendrauti, pramogauti, patys gaminosi valgyti.

Įgyvendinant šį projektą, gelgaudiškiečių partneriais buvo Kidulių bendruomenės aktyvas ir jaunimas. Daug talkos sulaukta iš Kidulių pagrindinės mokyklos kolektyvo, aktyvių Gelgaudiškio ir Kidulių bendruomenės narių. Projektui vadovavo nuo pat pirmojo plenero šį darbą dirbusi Gelgaudiškio bibliotekininkė ir kultūros centro projektų vadovė Lina Uždravienė. Jai talkino bemaž visas kultūros centro kolektyvas, iš partnerių pusės – kidulietės Nijolė Ūsienė, Inga Navlickienė, o joms savo ruožtu talkino kiti kiduliečiai.

Šiandien E.Pilypaitis neslepia: patirties stoka įgyvendinant tokius projektus kėlė nemažai sunkumų. „Jaudinomės ir dėl partnerių, kuriems tokia veikla buvo pirmoji. Mes turėjome tapti jiems savotiškais mokytojais, gerosios patirties skleidėjais. Visko projekte neįmanoma numatyti, o paraiškoje turėjome labai aiškiai ir tiksliai susidėlioti veiklas, pinigų sumas. Prasidėjus darbams, daug kas ėjosi ne taip, kaip reikėtų, tačiau griežti paramos įsisavinimo grafikai reikalingų prekių įsigyti neleido tada, kada reikia. Teko laukti“,- vardino jau istorijon benuneinančius darbus ir vargus E.Pilypaitis.

Laimei, Gelgaudiškio kultūros centro biudžetas, įvairi parama leido lanksčiau vykdyti veiklas. Dalį išlaidų gelgaudiškiečiai dengė savais pinigais, o vėliau tik, gavę paramą, atstatydavo „skolas“. „Ką tokiu atveju reikėtų daryti visuomeninei organizacijai, nevaldančiai didelių nuosavų sumų, neįsivaizduoju. Atvirai – kai kurie biurokratiniai niuansai kėlė klausimą, ar iš viso kada nors dar verta imtis panašių projektų rengimo ir įgyvendinimo“,- dalinosi mintimis centro vadovas.

Gelgaudiškiečiai ne pirmi, kas jau „ragavo“ projektinės LEADER programos veiklos, šiandien turi savo nuomonę apie kai kuriuos LEADER programą reglamentuojančius dalykus. „Sunkiausia buvo suvokti, kam reikalinga po keletą kartų kopijuoti vis tuos pačius dokumentus ir siųsti juos vis toms pačioms institucijoms? Popieriaus sunaudojome tikrai tūkstančius lapų. O lengviausia tai buvo dirbti su savais žmonėmis. Ypač džiugiai nuteikė nesavanaudiškai nusiteikęs jaunimas, kurie už savo padarytus darbus negavo jokios finansinės naudos. Per savaitę jie tikrai nuveikdavo daugiau nei kai kurie per mėnesį viešuosiuose darbuose“,- dalinosi mintimis E.Pilypaitis.

Savo nuomonę apie projekto įgyvendinimo eigą turi ir jo vadovė L.Uždravienė: „Esu labai smulkmeniška pažadų atžvilgiu: jeigu jau paraiškoj nusimatėm taip, tai ir turim daryti taip, o ne kitaip. Nes vėliau atsiranda vidinis maištas prieš save – stebimės, kad valdžia tuščiažodžiauja. Man visada atrodo, kad reikia pradėt nuo savęs – nepilstyt iš tuščio į kiaurą, o daryt viską, kaip sakoma, „veluk Dievo“. Paraišką rašant sunku paskaičiuoti jėgas, tik vyksme eina tai pamatuot. Dabar man menasi visos projekto vykdymo komandos nuovargis, mat plenerų laiku kultūros centras vykdė ne tik projektinę veiklą – birželį buvo intensyviausias teatralizuotų ekskursijų metas. Mažai miegotos naktys, emocinis pasilpimas... Jaunimui už nesavanaudišką savanorišką darbą norėjosi duoti grąžą – įdomų, turiningą laisvalaikį, tokį pat atsidavimą jiems, kokį jie rodė darbui stovyklos metu. Būdavo, ateini rytą pusę aštuonių, išeini dvyliktą...Na, jei turistiniai žygiai, diskusijų – žaidimų vakarai, tai išeidavo ištisos paros be namų...“

Tačiau šio projekto nauda Gelgaudiškiui neabejotina: pasikeitė aplinka – sutvarkytos erdvės, nauji statiniai ir įrenginiai turi ne tik materialiąją išliekamąją vertę, bet ir ugdomąją (kuo daugiau tvarkos, švaros ir grožio, tuo mažiau kyla noro šiukšlinti, griauti, laužyti). Juo labiau, kad visa tai buvo bendraamžių, draugų sukurta, padaryta, išpuoselėta. „Manau, kad virš Gelgaudiškio ir Kidulių pakibo daug gražių minčių, savivertės „va, ir aš čia kūriau, dirbau!“, pasididžiavimo savo kraštu pajautimų, galų gale sustiprėjo draugystės saitai su kaimyninio liocų miestelio bendruomene, ypač jaunimo tarpe; radosi dviguba – gelgaudiškietiška-kidulietiška - jėga ir interesas: sutvarkyti vertingiausias savo krašto vietas“,- kalbėjo L.Uždravienė.

Na o vyresnieji bendruomenės nariai pamatė, kad jaunimas – ne vien tie, kurie „blogiukai“. Priešingai,– daugelis jų kūrybingi, aktyvūs, darbštūs ir labai naudingi savo kraštui, savo bendruomenei. „Dabar gelgaudiškiečiai savo svečius gali vedžioti po parką be gido, o atvykęs turistas be ekskursijos vadovo pagalbos turi galimybę susipažinti bent jau su pagrindinėm žymiom vietom – jos pažymėtos stendais su aprašymais. Kurie nežino savo krašto istorijos, gali pasimokinti, paskaitę tai, kas ten parašyta“,- vardino nuveiktus darbus projekto vadovė.

Gelgaudiškiečiai praktiškai nesvarstydami teigia: bet koks instrumentas, pritraukiantis lėšų, inovacijų į mūsų depresuojantį kraštą yra sveikintinas, naudingas ir išnaudotinas. Taip pat ir ši LEADER programa su ES paramos lėšomis. Tačiau juos liūdina, kad didelė dalis lėšų yra tiesiog iššvaistoma. Investuojama ten, kur nėra bendruomeninės grąžos, kur po projekto įgyvendinimo daugiau nieko ir nevyksta. „Dar yra bendruomenių, kurios galvoja, kad sutvarkius joms namus, ten automatiškai prasidės veikla. Deja, dažnai būna tik atvirkščiai. Bet kokia mintis turėtų būti labiau išbrandinta. Manau, kad pačios bendruomenės strategijas ir prioritetus dažnai sudėlioja stichiškai“,- kalbėjo abu gelgaudiškiečiai.

Apie gelgaudiškeičių pasiekimus dalyvaujant projektinės veiklose rašyta ir kalbėta begales kartų. Gelgaudiškio kultūros centras savo projektinei veiklai paramos nuolat gauna iš Kultūros rėmimo fondo, Kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo departamento programų. „Mūsų įstaiga – kultūrinio profilio, bet labai dažnai savo veiklas perpiname ir su kultūrine edukacija, socializacija ir panašiai. Neapsiribojame tik siaura mėgėjų meno ar atvykstančių kolektyvų ir atlikėjų aptarnavimo veikla. Tačiau ieškodami veiklos formų įvairovių, naujoviškumo, dažnai patys save nuskriaudžiame – kartais dūstame nuo savo idėjų, kai joms įgyvendinti pritrūksta tiek žmogiškųjų, tiek finansinių resursų. O daryti vis taip pat – nesinori“,- atviravo E.Pilypaitis.

Tiek E.Pilypaitis, tiek L.Uždravienė buvo kategoriški kalbant apie šio projekto naudą: jis turi ne tik išliekamąją vertę konkrečiais darbais, kuriuos saugoti gelgaudiškiečiai turės gal keletą dešimtmečių; per projektą prasiplėtė akiratis jo dalyviams, užsimezgė naujos pažintys; kiduliečiai jau rezga idėjas tolesnei savarankiškai veiklai. „Bendruomenės turėjo progą pasiklausyti puikių filharmonijos atlikėjų koncertų Kaimelio bažnyčioje ir Gelgaudiškio dvare. Viena įstaiga visam rajonui gero nepadarys, bet jei bent viename jo kampelyje bus gražiau, švariau ir šviesiau, po truputį tai išsiskleis ir platesniame kontekste. Tuo tvirtai tikime, juolab, kad visi mūsų projektai yra tęstiniai. Esame prieš vienadieniškumą. Todėl turime pasitvirtinę keletą strateginių veiklos krypčių, kuriose ir dirbame“,- pokalbį užbaigė E.Pilypaitis.

Nuotraukas pateikė E.Pilypaitis